i don't want to grow up, Mum.

Kaip keista. Paskutinį įrašą padariau lygiai prieš metus. Ir šiandien vėl atsitiktinai čia užsukau. Žinau, kad niekas nebeskaito mano blog’o (o kodėl kažkam jis turėtų būti įdomus”?), bet vis dar prisimenu tuos, aks čia buvo ir kurių turbūt niekada nebesutiksiu. Tiek laiko praėjo. Tiek datų, įvykių, ašarų, juoko, laimės akimirkų… ir vėl čia.

Kodėl?

Negaliu atsakyti į šitą klausimą. Rodos dar vakar ieškojau kažko, kas viską man paaiškintų, sudėliotų visus akcentus ir padėtų suprasti. Dabar jau suprantu pati. Viskas vyksta taip, kad nuo manęs nepriklauso rytojus, o ir laimė ateina nešaukta. Išbrenda iš pelkės ir pribarsto purvo visuose kambariuose, gerai, kad bent kilimų namie neturiu.

Šiaip ar taip, jaučiuosi daug maž laiminga, džiaugiuosi už save ir už kitus, tokius kaip aš, kuriems pavyko su savimi susikalbėti.

Nuobodybė.

Jaučiu, kad vakar mylėjau tave labiau nei šiandien. Ar tai vis mano išdidumas? Rodosi stengiuosi būti tokia, kokia norėtum, kad būčiau. Ir pati esu pasiruošusi keistis, atverti naujas duris tame žaidime, kurį vadinu savo gyvenimu. Bet aš vis bėgu, neatsigręždama. Stengiuosi nuslėpri nuo savęs ir nuo kitų daugybę dalykų. Bandau būti maloni. Bandau būti draugiška, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad jau per vėlu.

Žinau, kad kažkuriuo momentu padariau esminę klaidą ir nebegaliu atsikapstyti iki jos, tiesiog neįsisąmoninu kas tai galėtų būti. Juolab, negaliu nieko pakeisti . Beviltiškumo būsena.

Kartais atrodo, kad viskas gerėja, bandau bendrauti su žmonėmis, įsilieti į normalų gyvenimo ritmą, bet nesu nuoširdi. Nesižaviu tuo, ką darau. Nenoriu būti veidmainė, bet ar galiu elgtis kitaip? Vos keletas žingsnių skiria mane nuo realybės ir juodos prarajos. Bijau būti veina. Bijau, kad nutraukusi visus įmanomus žmogiškus ryšius, nebegalėsiu būti savimi. Turbūt skamba juokingai. Visada galvojau, kad pats savimi gali būti tik sau. Tik su savimi esi atviras, tik nuo savęs nieko enslepi.

Aš klydau.

Dažnai save apgaudinėju smarkiau nei kitus. Bandau įtikinti tą kažką, tūnantį manyje, kad tai ką pariau- iš tikro neegzistuoja. Tiek kartų kartoju melą, kad galiausiai patikiu juo.

Kuo aš virstu? Bandau sau padėti, bandau būti normali. Kodėl mane kankina tokie klausimai? Kiekvieną vakarą aš vis prisimenu. Tai ko nepadariau, ką galėjau padaryti, bet nepadariau. Galvoju ir apie tai, ko galėčiau imtis, tačiau aš nieko nedarau, tiesiog egzistuoju.

/Ir vėl/

užmerki akis.

taip, dabar daug geriau. Šiltas vėjo gūsis netyčiom paliečia tavo skruostą…

Kada tai buvo? Vakar? O gal pernai?

Maniau, kad numirus gyvenimas pasikeičia, tačiau dabar suabejojau tuo. O gal vis dar gyvenu? Bet ne apie tai šiandien. Kodėl aš visada apie tą patį? Sunku pasakyti.

Vakar jis atėjo saujoje laikydamas Meilę, tačiau nepakankamai tvirtai ją laikė. Jautei nors kartą kaip jūros smėlis byra tarp pirštų? Taip ir su ja nutinka. Bėgi, juokiesi, bandai paliesti laiką. O jis vis skuba pirmyn, į nežinią, į kažkieno pabaigą.

Šiandien jis ateis tuščiomis. Ar mes kalbėsimės? Ar aš lauksiu, kaip laukiu jau rodos tūkstantį metų? Visą amžinybę stengiuosi bent šiek tiek pasikalbėti su savimi, išsiaiškinti kodėl čia esu, ką turėčiau nuveikti. Gyvenimas juokiasi iš manęs, šoka glėbyje laikydamas kitą. Ar aš pavydžiu? Manau, kad taip, nusisuku ir einu savais keliais. Ar jie veda kur nors?

Rytoj aš išeisiu į niekur, neatsisveikinsiu, gal tik pamosiu išnykdama. Ar aš ilgėsiuos? Ar tu ilgėsies?

Kam turėtų būti skirti šitie žodžiai. Kas jų įkvėps ir ilgam prisimins?

Turbūt norėčiau pasilikti, tačiau manau, kad neverta. Reikia leisti laikui pailsėti nuo manęs. Aš taip ilgai velkuosi jam iš paskos. Tiek daug visko prašau ir netesiu pažadų. Taip daug kalbu ir mažai klausausi.

/Ilgiuosi tavęs, su kiekviena diena vis kitaip./

Kažkaip vis dar neatrodo, kad viskas būtų gerai. Aš vis dar bandau kažką pakeisti ir išsirekalauti iš savęs kuo daugiau. Po truputį netgi leidžiu sau džiaugtis, kartais, mažytėmis, laimingomis akimirkomis.

Žinau, tu to norėtum.

Bandau suvokti kas yra teisinga ir kaip turėčiau elgtis, bet, po velnių, taip sunku kai turiu viską nuspręsti pati. Nenoriu, kad kiti žmonės įtakotų mano sprendimus, be to ir kreiptis neturiu į ką. Juk aš sugebu turėti savo nuomonę? Nenoriu būti kažkieno šešėlis ir slėptis už svetimų idėju, ar gyvenimo būdo. Pagaliau galiu būti savimi ir padarysiu viską kad taip ir būtų. Dižiausia problema tame, kad aš vis dar nesusivokiau kas esu. Nežinau nei ko, nei kodėl noriu. Vieną dieną norisi viską mesti ir tiesiog mylėti, o kitą- vadovautis sveiku protu ir elgtis taip, kaip privalau. Ar turėčiau susirūpinti? Juk nebegaliu sau leisti blaškytis ir kaskart elgtis vis kitaip, privalau atsakyti už tai ką darau, privalau atsakyti už save.

Užaugau. Per greitai.

Nelaukiau, nenorėjau ir ensitikėjau to. Bet toks gyvenimas ir ar aš turiu teisę reikalauti kažko? Ar galiu iš gyvenimo prisiteisti kompensaciją už visas išlietas ašaras ir iš skausmo iki kraujo subraižytas rankas? Ar sugebėčiau įrodyti, kad aš čia niekuo dėta, o likimas žaidžia su manimi? Ar vis dėl to atlygio sulauksiu savaime?

Nežinau kuo tikėti, savimi, ar kitais. Bet aš tvirtai tikiu- visada  yra išeitis. Gal ne visada ji mus džiugina, ne visada duoda tai ko tikimės, bet išsikapstyti įmanoma, riekia tik norėti.

Labanakt mama, myliu tave*

jaučiuosi keistai. Pradėjau elgtis priešingai, negu visada elgiausi. Daug kas tam turėjo įtakos. Šiaip aš supratau, kad virstu dideliu, pilkiu kiautu, kuris nieko neįsileidžia į vidų r lygiai taip pat nieko neduoda kitiems. Man pradėjo trūkti oro ir edvės. Mažais žingsneliais bandau išsikapanoti iš ten, kur dabar esu. Tai nereiškia, kad mano gyvenimas pasikeitė ar įgavo daugiau spalvų, aš tiesiog jau esamus dalykus bandau išnaudoti kiek kitaip. Turiu daugybę galimybių kurių neišbandžiau ir marias žodžių, kurie liko neišsakyti. Kodėl aš tai elgiausi su savimi? Ar bandžiau slėptis? Nežinau… Aš tiesiog norėjau, kad būtų taip, kaip buvo, o dabar nebenoriu. Noriu vėl išmokti džiaugtis ir galbūt man pavyks tai padaryti. Pagaliau noriu vėl kažką daryti dėl savęs, nes jaučiuosi maža ir susiraukšlėjusi, nepastebima ir nyki. Taip, atvirai prisipažįstu, kad paskutiniu metu tokia ir buvau, bet aš nebegaliu. Noriu gyventi, kad ir koks sumautas mano gyvenimas bebūtų. Ne dėl visko esu pati kalta, dažnai likimas būna mano priešas, aš jau buvau pavargusi kovoti su visomis nesėkmėmis, o dabar bandau viksą priimti kaip savaimę suprantamą dalyką. Taip aš pagailėtina ir nelaiminga, taip man visada nesiseka, taip žlunga visi darbai kurių imuosi, bet tai dar nenusprendžia, kad nesu verta to ką turiu, arba galiu turėti.

Atleisk, aš žinau, kad tu pyksti ant manęs. Aš dažnai sapnuoju tave ir tu man tai aiškiai parodai, bet aš pasistengsiu, dėl tavęs. Noriu, kad galėtum manimi didžiuotis. Aš visą laiką galvojau, kad man nieko nebeliko. Bet nesvarbu kur tu esi, ten ar čia, aš vistiek tave turiu. Jei ne akyse, tai širdyje. Aš visada galiu su tavimi pasikalbėti, visada galiu tau pasigirti, o panorėjus- ir parašyti. Visai nesvarbu, kad niekada negausiu atsakymo, aš žinosiu, kad esi šalia, su manimi. Tu nešluostysi mano ašarų ir nesijuoksi su manimi kartu, bet aš jausiu, kad mane palaikai.

Aš privalau gyventi, nesvarbu, kad ilgokai stoviu vietoje, nesvarbu, kad jau pati ėmiau savęs gailėtis. Negaliu eiti atgal, kaip dariau iki šiol, nes kelias į ten - labai trumpas ir anksčiau ar vėliau jis baigsis. Tada bus Pabaiga. Bet aš to neleisiu, aš žinau, kad galiu, net jeigu šis mano nuosprendis galios vieną dieną. Aš jau daug ką supratau, o tai svarbiausia.

/Labanakt. Myliu Tave/

slegia daugybė pradėtų darbų. Jaučiuosi užspeista į kampą, norisi pulti prie visko iš kart, tuo pačiu nieko nedarant. Greičiausiai aš tingiu. Vis dėl to man būtinos atostogos, pavargau nuo šitų aplink mane besisukančių dienų. Vis bandau pabėgti iš to užburto rato, bet vos tik baigiasi vieni rūpesčiai- prasideda kiti.

Jau beveik susitaikiau su tuo, kad visa tai  ir yra gyvenimas, niekur nuo baisios tiesos nepabėgsi. Kartais galvoju, kad uslaukus kito ryto, savaitės pirmo sniego, ar netikėto bučinio- viskas pasikeis. Anaiptol, para vis dar turi 24 valandas ir jos visos beveik nesikeičia. Darau tą patį kaip visada. Sulaukusi sniego šilčiau apsirengiu ir toliau iriuosi pirmyn.

Žinau, kad varginu pati save. Turbūt atrodo, kad mano gyvenime nėra nieko gražaus. Visai ne, kažkada aš mokėjau juoktis, net ir dabar būna akimkirkų, kad tai pavyksta, bet vis rečiau. Jaučiuosi tarsi netekusi pusė savęs, nors turbūt taip ir yra. Kad ir kaip stengčiausi- niekas neužpildo tos tuštumos, o ir aš manau, kad nebeturiu teisės būti laiminga, laiminga be Tavęs.

Vos tik pagalvoju, kad gal jau viskas eina geryn, mane lyg elektra nukrečia ir aš kartoju sau, kad negaliu taip sakyti. Gal netgi labiau bijau kitų nei savęs. AŠ žinau, Tu norėtum, kad aš būčiau laiminga, bet patikėk, per daug tave mylėjau ir branginau(tiksliau tebemyliu ir branginu), kad leisčiau sau gyventi lyg niekur nieko. Bijau vieną dieną pabusti ir suvokti,. kad neprisimenu tavo veido ar balso, bijau suvokti, kad išmokau prisitaikyti ir gyventi be tavęs. Todėl ir elgiuosi gtaip, tarsi visas pasaulis aplink mane būtų miręs.

/Norėčiau bent dar kartą tave apkabinti, be žodžių…/

turbūt aplinkiniams(ir žinoma sau pačiai) aš jau pabodau su savo bloga nuotaika ir nepasitenkinimu gyvenimu, bet nieko negaliu padaryti… Prasidėjo baisiai nesėkmingas ir sunkus periodas, jei tik ko nors imuosi, tai būtinai žlunga, viską gadinu ir laužau. Netyčia.

Jaučiu artėjančią depresiją, negelbėja joks švenčių šurmulys, ar kaip ten žmonės tą balaganą vadina. Nekenčiu lakstymo po parduotuves ir bandymo būti praktiška, tuo pačiu būdama kūrybinga. Dovanos man patinka, bet tik netikėtos ir nuoširdžios, nekenčiu šitos materialios pompastikos prieš šventes, kai privalai visus apipilti dėmesiu ir dovanomis, kurios turi būti dar ir naudingos, bei pagal kiekvieno skonį.

Pavargau nuo savęs ir visko ką tempiu ant nugaros. Sunkiausia kai viską reikai ištverti veinai. Rodosi ateina laiminga akimirka, bet vos vienas pasakytas žodis ar netinkamas veiksmas gali sugadinti nuotaiką visai dienai. Kaupiu viską savyje, bandau neįkyrėti kitiems, bet kartais taip skaudu, kai kalbi ir supranti, kad tavęs nesiklauso. Kai jautiesi lyg niekingiausias niekas, kurį mindo purvini praeivių batai.

Gyvenu savo sumautą gyvenimą pasislėpusi kamputyje, stengiuosi niekam neužkliūti, pavargau reikalauti dėmesio ir bandyti atkreipti žvilgsnius į save. Tai, kas anksčiau suteikdavo man jėgų- dabar verčia gūžtis ir bijoti.

Kuo po velnių aš pavirtau? Kokiu nematomu ir beverčiu padaru? Jaučiuosi kaip žiurkėnas besisukdamas ratelyje, bėgu kiek įmanydama, bet apsidairius suvokiu, kad esu tame pačiame mėšle. Tapau pilka mase.

Manai turiu jėgų ką nors pakeisti? Pavargau kovoti, nebemoku verkti, nebemoku šypsotis.

/Ar aš vis dar esu?/

kartais pagalvoju, kad gal aš tiesiog bijau būti laiminga? visur ieškau to, kas galbūt neegzistuoja,apgaulės, melo… turbūt atrodo lengva gyvent tik savyje ir su savimi, bet man trūksta erdvės ir valios kai kuriems dalykams, o kartais aš tiesiog velniškai tingiu ir tampu apatiška viskam. Aš nustoju galvoti apie tai kas man svarbu. Bandau užsimiršti ir leisti gyvenimui tekėti sava vaga, o paskui skundžiuosi, kad nebelieka kuo džiaugtis.

Dabar aš šypsausi, purios snaigės tik pabrėžia mano nuotaiką ir stebuklų pildymąsi. Taip ilgai lauktas, o galbūt netikėtas, bet smagus nuotykis priverčia kitaip pažvelgti į save. Nauji įdomūs ir širdžiai mieli žmonės, bet aš vsitiek neleidžiu sau atsipalaiduoti, nebemoku būti savimi. O gal manęs net nėra? Aš tiesiog nebesusivokiu kas esu ir ko noriu iš gyvenimo. Lyg ir turėjau vietą pasaulyje, bet viskas apsivertė aukštyn kojom, nebežinau kuo tikėti, žvelgiu į save, kaip į visiškai svetimą žmogų. Aš nebeturiu asmeninio gyvenimo, nebeturiu net menkutės erdvės kur būčiau tik aš, man to labai trūksta.

Jaučiuosi susiliejusi su pilka mase.

mane paliekantis ruduo visada sukelia liūdesį. Kartais rodosi, kas visas laimingas akimirkas jis pasiima su savimi. Užgriūna isokiausi rūpesčiai ir darbų lavina. Niekaip nesuprantu ko aš tiek ilgai laukiu? Kaskart pagaunu save beviltiškai spoksant pro langą,- “nejaugi gryš”? Deja, nei praeitis, nei tie, kurie išėjo daugiau nebepasirodys. Nebesuprantu kaip ir kur aš gyvenu, sapnai susimaišo su tikrove ir fantazijomis, nebesiorentuoju laike. Jaučiuosi tarsi pasimetęs vaikas tamsią ir lietingą dieną. Beviltiškas žvilgsnis nieko nejaudina(ah, žmonės vis rečiau žiūri vieni kitiems į akis…). Manau, kad nesu verto viso to ką turiu, nes neišmokau vertinti. Man pastoviai ko nors trūksta ir aš ieškau priekabių, skaudinu mylimus žmones( jei tokių dar liko).

Gal aš tik  bandau nuo savęs pabėgti, apsimetu, kad esu laiminga, mylinti ir mylima. Visa tai tikra? Ar aš nebemoku džiaugtis gyvenimu ar iš tiesų esu didelė veidmainė? Man nebeteikia džiaugsmo buvimas su žmonėmis, stengiuosi nuo jų pabėgti ir užsidarytė savo mažytėje, beviltiškoje erdvėje. Ar manai, kad kraustausi iš proto? Gal tu ir teisus, bet jau seniai pasakiau, kad aš sprendžiu apie tai, kas su manimi darosi.

Kvaila neišauklėta  mergaitė, norisi rėkti ir spardytis kojomis. Kada pagaliau išmoksiu valdyti savo emocijas ir galėsiu jaustis rami sudėtingose siuacijose. Seniai supratau, kad tai tik ginyba, kuria bandau apsaugoti savo neviltišką egzistenciją nuo pražūtingų puolimų. Bet vistiek nesijaučiu saugi.

kvailos šypsenos žmonių veiduose. ko jūs visi iš manęs norite? aš tiesiog bendrauju su savimi, nenoriu sveikintis ir vaidinti, kad man malonu jus matyti. N E N O R I U.

Beros visada pasidaro lengviau kai šiek tiek išsilieju, ne ant kitų žinoma. Tiesiog.

Jaučiuosi kažkaip kvailai(nuolatinė mano būsena), viskas taip vargina ir varo iš proto, kad norisi užsidaryti tualete ir bent pora dienų iš ten neišeiti. Mažai erdvės( nėra kur bėgti nuo savęs) ir nulis lankytojų,štai ko man iš tiesų reikia. Aš kiekvieną dieną bandau kažkur pradingti, bet mane suranda, netgi tada kai apsimetu, kad jų nematau. Negi tikrai taip sudėtinga atsiriboti nuo pasaulio ir nustoti egzistuoti? Kartais rodosi beveik pavyksta likti nepastebėtai, kai slenku pro žmones tarsi šešėlis į kurį jie turėtų nekreipti dėmesio. Tyliai varstau duris ir nedegu šviesos.

/Aš tik bandau išnykti/